“Nemiegok dar…”
Kviečia pasakėlių planeta! Darbo dienomis 19 val. 45 min.
Kasdienės 10 min. radijo laidelės „Nemiegok dar…“ idėja – ištiesti „pagalbos ranką“ suaugusiems, o svarbiausia – jų vaikams! Internetiniai portalai (Delfi.lt, Sekunde.lt) skelbia: kone du trečdaliai vaikų teigia norintys, kad tėvai jiems skaitytų dažniau. Tokie duomenys pateikti naujame tyrime apie vaikų požiūrį į istorijų skaitymą. Deja, situacija realiame gyvenime – neraminanti. Pvz. australai tėvai suranda laiko po dvi valandas kas vakarą žiūrėti televizorių, tačiau tik gal pusė jų skiria vos 10 minučių paskaityti knygutes savo vaikams prieš miegą, skelbiama atliktoje apklausoje, užsakytoje Australijos knygynų tinklo „Dymocks“, kuri parodė, kad 47 proc. apklaustųjų pripažino neskaitantys knygų savo ikimokyklinio amžiaus vaikams kiekvieną dieną.
Specialistų teigimu, vaikams nuo vienerių iki penkerių metų siūloma skaityti mažiausiai 10 minučių per dieną. Beveik visi apklaustieji pripažino didžiulę pasakų svarbą jų vaikų auklėjimui. Daugiau nei pusė prisipažino, kad mielai skaitytų savo vaikams daugiau pasakų, tik niekaip nesuranda tam laiko… „Disney/Cars Storyteller’s Collection“ tyrime nustatyta, kad skaityti knygas verta norint gero nakties miego. Aštuoniasdešimt du procentai apklaustų vaikų pasakė, kad skaitymas kartu su mama ar tėčiu prieš miegą padeda jiems miegoti geriau. Komentuodamas šį tyrimą, dr. Richardas Woolfsonas „FemaleFirst“ sakė: „Tyrimo rezultatai patvirtina, kad tradicinis istorijų skaitymas vis dar lieka galingu mokymosi ir emociniu šaltiniu vaikų gyvenime. Nėra abejonės, kad vaikai vertina šią patirtį ir laiko ją geriausiu užsiėmimu dienos pabaigoje. Tėvams gali būti labai sudėtinga rasti laiko paskaityti su savo vaikais, bet šios akimirkos gali padėti sukurti stiprius ryšius ir vaidina svarbų vaidmenį vaiko raidai. Kartais mamai ir tėčiui tereikia šiek tiek pagalbos…“
Psichologai atkreipia dėmesį į tai, kad pasakos – iš kartos į kartą šimtus metų perduodamos istorijos. Pasakose vaikai (ir suaugusieji) atsikrato (susivokia) savo tikrų, tačiau neįvardintų baimių, pykčio ir viso to, kas yra „netinkama“, ko „nederėtų“ rodyti. Visa tai virsta tokiais simboliais kaip pabaisos, pamotės, pikti žvėrys ir pan. Pasakos leidžia vaikams (ir suaugusiesiems) jausti, o ne „užspausti“ gilias bei neįvardintas baimes ir – skaitant pasakas – jų atsikratyti. Pasakos – lobynas, o mūsų visų pareiga ir siektinas rezultatas – išmokyti vaiką (ir suaugusius) jį pažinti ir GYVENTI, o ne bėgti nuo gyvenimo. Tikėtinas rezultatas, kad ilgainiui išsiugdys poreikis, būtinybė, įprotis, tradicija… kasdien vakare skaityti istorijas vaikams ir jas aptarti susirangius lovoje. Vaikų miegas tada bus ramesnis ir tiek vaikai, tiek tėvai bus laimingesni.